Kad jau užsikabliavau už mangų, tai galo matyt ir nebus. Jau nekalbant, kad šį gražuolį gardu valgyti vieną, maišyti į kokteilį ar netgi sriubą, kramsnoti pistacijų krepšelyje, išbandžiau ir dar vieną iš karto kiek rizingai pasirodžiusį variantą - ėmiau ir paskrudinau mango. Ir, turiu pasakyti, rezultatas nenuvylė. Šiame sūraus kumpio, rūgštokai-aštraus jogurto ir saldaus mango derinyje yra kažkas begėdiškai malonaus. Tiesiog neįtikėtina, kaip įdedant minimaliai laiko ir fizinių pastangų galima sukurti tokį estetišką ir neįprastą gardumyną. Tai jau kulinarinė magija, ne kitaip (burtai iš čia).
Recepto kaipo tokio ir nėra, tiesiog:
prinokusį mango pjauname pusiau, išimame kaulą, pabarstome cukrumi ir kepame griliuje, kol gražiai paskrunda;
dedame į lėkštę, šalia paklojame keletą gabalėlių vytinto kumpelio (mano atveju - prosciutto);
tupdome į tą pačią lėkštę padažinę, kurioje sumaišėme atvėsintą natūralų jogurtą su šlakeliu tabasco padažo.
Mango gabalėlius mirkome į jogurto padažą ir užkandame kumpeliu.
Mmmm, koks skanumėlis!
2 komentarai:
"prinokusį mango pjauname..." - kaip LT atskirti, kuris mango prinokęs? Kol kas tik porą kartų pavyko (ir tai, kažkodėl, per išpardavimus), o šiaip - vis muilas ir muilas :-/
Taip, visiškai sutinku su šia karčia šiaurės tautų realybe - savų vaisių sezonas trumputis, o tropiniai vaisiai čia turi muilo skonį. Bet mes šiauriečiai esame išradingi - mokame patys prisinokinti mango vaisių. Jis geriausiai noksta kambario temperatūroje, o įdėję į popierinį maišelį mango prinokinsime per naktį. Kartais, ir ypač per išpardavimus, galima užtikti jau sunokusių mangų. Juos atpažįstame iš gardaus vaisinio aromato, užuodžiamo ties stebeliu, pats vaisius turi būti tvirtas, tačiau paspaudus - minkštas (tik jokiu būdu ne košė). Užtikusi tokį lobį, perku urmu ir šaldau.
Rašyti komentarą